Skėčių renesansas. Ką galima pasigaminti iš sulūžusių skėčių?

Gal kiek manieringai, bet visgi taip nusprendžiau pavadinti šį įrašą, kuriame džiazuoju ir eksperimentuoju su lūžusių skėčių poliesterio medžiagomis bei metalinėmis detalėmis.

Ech, po perkūnėliais, skėčiai (ypač nekokybiški, pigesni, lengvesni) ypač linkę greitai lūžti kovodami su stipriu vėju. Jei yra beviltiškai nepataisomi, kur keliauja tavo skėčiai? Tiesiai šiukšliadėžėn? Tikiuosi, šis įrašas padės tinkamai ir kūrybiškai atsisveikinti su lūžusiais skėčiais paverčiant juos kažkuo naudingu! 

Išardytas didžiulis skėtis.
Išardytas didelis skėtis. Nesu egzotiškų raštų mėgėja, bet šiam skėčiui jaučiau simpatiją…

Prieš n metų nusprendžiau, kad savo lūžusius skėčius ardysiu. Metalas ir plastikas į vieną krūvelę (ir į atitinkamus rūšiavimo konteinerius), o skėčio medžiagos – į audinių skrynią. Taip ir sukaupiau šešetą standartinio dydžio skėčių medžiagų, kurios karts nuo karto bandydavo pavirsti pirkinių maišu ar neperšlampamu uždangalu kuprinei. Deja, iš tų bandymų nieko padoraus nesigaudavo….

Na, bet reikėjo sulaukti įkvėpimo, kad pagaliau iš medžiagų pagaminčiau kažką praktiško. Per dvi dienas pasisiuvau dviračio sėdynės užvalkalą, iš strypelių sukurpiau numeriukų stovelius pomidorų numeracijai, o trijų skėčių medžiagos virto… lietpončiu.

P. S. tradiciškai – pateikiu tik kiek įmanoma tikslesnes gaires, kaip daugmaž vyko procesai. Ir palieku daug vietos tau eksperimentuoti 😉 Jei norėsis kažką pasitikslinti, klausk komentaruose.

1. Strypeliai numeracijai

Mama paprašė manęs sugalvoti sistemą skirtingų pomidorų rūšių numeracijai. O kaip tik tądien utilizavau leopardo rašto skėtį (žr. nuotr. viršuj). Jo strypelių konstrukcijas atskiriau su replėmis, gavau daugybę ~ 20 cm strypelių. Sukarpiau  baltų (žinoma, nereikalingų :)) aliumininių žaliuzių juosteles į kvadračiukus. Ir su replėmis bandžiau juos įsprausti į strypelių tarpus. Galiausiai gavosi taip:

DSC_7824
Skelbiu taiką!

Vėliavėlės su vandeniui atspariu markeriu užrašytais numeriukais išsirikiavo šiltnamyje.

2. Dviračio sėdynės užvalkalas saugantis nuo lietaus

Siuvimus pradėjau nuo sėdynės užvalkalo. Jam kaip tik turėjau žaismingos medžiagos gabalą, kuris kažkadais bandė tapti kuprinės uždangalu, bet nepavyko…

Pridėjusi kalkinį popierių prie dviračio sėdynės apsibrėžiau jos viršutinį kontūrą (ne pati lengviausia užduotis…), o kirpdama palikau dar šiek tiek erdvės aplinkui. Iškirpusi formą, ją perlenkiau per pusę ties ilgąją dalimi ir apkirpau, kad abi pusės būtų simetriškos.

Lekalas

Tada pagal lekalą išsikirpau viršutinę užvalkalo dalį iš medžiagos. Pasimatavau, kiek maždaug cm bus aplink medžiaginę sėdynę ir iškirpau tokio ilgio juostą (+ ~ 1 cm susiuvimui). Jos plotį kirpau iš akies, gali būti kokie 6 сm + ~ 2 cm užlenkimui apačioje, per kurį bus perverta juostelė. Pritaikyk parametrus pagal savo dviračio sėdynės dydį.

Beje, skėčio medžiagos kraštų dėl grožio nereikia lenkti, nes kraštai gana atsparūs spurimui. Tai sutaupo medžiagos ir laiko.

Juostą su jau susiūtu užlenkimu prisiuvau prie sėdimosios medžiagos dalies. Susiuvau juostą per plotį, žinoma, apačioje palikdama užlenkimo angas nesusiūtas, kad per jas perverčiau virvelę. Ir tadam, sėdynė apsaugota nuo lietaus:

3. Lietpončis – neperšlampantis pončo su gaubtuvu

Šiaip tik išbandžiau, ar patogu būtų su juo fotografuoti, o galiausiai atrodau lyg koks Čepulis… 🙂

Lietpončis gimė iš didelio įkvėpimo per keletą valandų… Ir sukonstravau, ir pasiuvau tarsi kokios jėgos varoma: ,,dabar arba niekada“. Už lango pliaupė lietus ir jau tą pačią dieną lietpaltį išbandžiau ,,ekstremaliomis“ sąlygomis. Iš skėčių medžiagos formuoti rimtą lietpaltį su rankovėmis ir pan. dar nesu techniškai užaugusi, tad apsistojau ties pončo. Kaip pirmam kartui, manau, gavosi visai gerai.

Kai keliaudavau, įprastai su savimi imdavau paprasčiausią plastikinį lietpaltį, kuris yra lengvas, užima mažai vietos ir apdengia visą mane su kuprine. Bet tokie dažniausiai yra gana vienkartiniai – greit suplyšta ir virsta plastiko atliekomis… Šis poliesterio lietpončis yra lengvas, daugkartinis, sulankstytas yra daugmaž nedidelio skėčio dydžio; tinka pasitiesti atsisėsti dviems 😉

Lietpončiui pasiūti pilnai panaudojau 3 skėčių medžiagas ( ačiū Vilmai už pagrindinę melsvą medžiagą) su trupučiu. Gaubtuvą sukonstravau iš kažkadais nevykusiai pasiūto, minėtojo pirkinių maišo 🙂

Prasideda maloniai galvą sprogdinantis konstravimas

Įdomiausia lietpončio gamybos dalis buvo sumąstymas, kaip viską sukonstruoti, kad jis būtų pakankamai ilgas ir patogus. Pagrindui (viršui) panaudojau melsvąją skėčio medžiagą, centre prakirpdama maždaug 63 cm diametro skylę apykaklei. Tada atrinkau dar dvi skėčių medžiagas, kurios geriausiai spalviškai tiktų prie pagrindinės. Jas sukarpiau į trikampius (iš kurių jos ir pasiūtos). Ir tokiu principu ilgai ir nuobodžiai susiuvau visus trikampius į stačiakampę juostą:

Apatinė lietpončio juosta

Juostos galus susiuvau tarpusavyje. Kažkodėl nesigavo gauti tolygaus pločio juostos, tad tiesiog palyginau viršutinę (raudonąją kraštinę) nukirpdama tiek, kad visos juostos plotis būtų daugmaž tolygus. Šios juostos viršutinę (raudonąją) kraštinę susiuvau su pagrindinės melsvos medžiagos apačia.

Dabar turbūt sunkiausia dalis – gaubtuvo gamyba… 🙂

Mėgėjiška gaubtuvo schema

Iškirpau iš medžiagos du beveik kvadratinius stačiakampius maždaug 40×36 cm. Iliustracijoje viršuje punktyru pažymėta, kur turi būti tarpusavyje susiūti du stačiakampiai. Medžiagos kraštinę, kur bus anga veidui, reikia palenkti tiek, kad per palenkimą būtų galima perverti virvelę gaubtuvui. Siūlau gaubtuvą pridėti prie apykaklės ir pasitikrinti, ar jų kraštinės daugmaž tvarkingai sutampa.

Apatinę gaubtuvo dalį reikia prisiūti prie pončo apykaklės, nesusiuvant angų virvelėms pralįsti. Gaubtas gali likti su stataus kampo viršugalviu, bet aš tą kampą susiūdama suapvalinau (žr. iliustraciją) – man taip gražiau. Gavosi taip:

Beliko pro kažkur rankas iškišti… Pasimatavau pončą ir per pusę sulenkiau jį maždaug ties tomis vietomis, kur turi išlįsti rankos. Prakirpau apatinės juostos trikampį iki pagrindinės melsvos medžiagos ir pakartojau tą patį kitoje pusėje kitai rankai. Dar kiek prasiuvau prakirpimo galus, kad neirtų.

Anga išlįsti rankai atrodo taip

Viskas, baigta! Po kelių savaičių pozuoju su rezultatu, o Mama fotografuoja:

Šoninis vaizdelis. Atrodo lyg čią kokie du charakteriai susidūrė. Laukinė, įkvėpimo pagauta, laisva bei ta, kuri cmaksi liežuviu ir priekaištingai linguoja galvą į šonus: ,,ech, raminkis, vaikeli“ 😀
Lietpončiu padabintas modelis iškilmingai žengia obelų žiedlapiais nubarstytu podiumu.

Tai štai tapote skėčių renesanso liudininkais. Noriu paprašyti, jei tavo skėtis kada sulūžtų, neišmestum bent jau jo medžiagos. Jei nieko iš jos nepasisiūsi, gali atsidėti ir jei surinksi tokių keletą, parašyk man akimirku.gaudykle@gmail.com – mielai perimčiau medžiagas Vilniuje ir gal net iš kitų miestų 😉 Kokiu būdu, susitartume laiške.

Na, o pabaigai palieku tave su atrinktomis bonus idėjomis iš Pinterest`o – ką gi dar galima pasigaminti iš skėčio dalių:

Saulėtų dienų linkėdama,

Jolanta iš Akimirkų Gaudyklės

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s