Moteris ir Laikas. Vieno paveikslo istorija

Paveikslas ,,Moteris ir laikas"

Tempiuosi iš lauko sandėliuko medinę plokštę. Turiu ambicingą mintį nutapyti ikoną. Mat buvau prieš kelis sekmadienius įkonų dirbtuvėlėse Ramintojoje, patiko paveiksliukai iš kurių buvo galima pasidaryti ikoną ir pagalvojau, kad ir aš taip galėčiau. Galėčiau nutapyti ikoną. Jos tapymas galėtų tapti sekmadienių meditacija, potėpis po potėpio, mintys apie gražius dalykus ir štai, auksu padabinta ikona… Bet tada supratau, kad nežinau ką švento nutapyti ir, kad tokio didelio paveikslo tikrai nesitempsiu šventinti…

Kai lenta nugulė ant stalo mano dirbtuvėse, pamačiau, kad ant lentos prilipusi mažytė, jau sudžiuvusi sraigė (sodinė juostasraigė, ta, kurios sodininkai nemėgsta) ir staiga aš supratau, ką turiu nutapyti. Prisiminiau Mikelandželo mintį, kad jis išlaisvino Dovydą iš marmuro. Kūriniai jau kažkur laukia mūsų, o mes tie instrumentai, kurie turi juos paversti kūnu…

Akimirkų Gaudyklė - Jolanta Daubaraitė - tapyba

Akimirkų Gaudyklė - Jolanta Daubaraitė - tapyba

Moteris ir Laikas

Tavo plaukai tokie ilgi, juose viso tavo nugyvento gyvenimo istorija. Banguojantys, tekantys per tavo kūną, kad net rūbų nebereikia. Jais užsidengi savo nuogumą lyg marška. Šildo geriau nei paltas ir striukė, islandiški vilnos megztiniai…

Tu turėjai būti jauna, bet po kurio laiko tavo veide atsirado raukšlės. Pirma mažytės, tose vietose, kur daugiausiai būta veiksmo – susirūpinimo, markstymosi nuo saulės, šypsenų, nuovargio, nuostabos. Galėjo visam laikui likti įamžintas lygus veidas, bet jis būtų tik baltas lapas, be jokios istorijos. Tarsi lygutėliai ir šviežutėliai viešbučio patalai be juose miegojusių keliautojų istorijų… Nematę ryškių sapnų, vienatvės, nerimo, laimės, ramybės, jaudulio ir meilės prisilietimų.

Akimirkų Gaudyklė - Jolanta Daubaraitė - tapybaTu šypsaisi užsimerkusi.  Esi užsimerkusi ne dėl to, kad nemokėčiau tikroviškai nupiešti ir apibūdinti tavo akių. Esi užsimerkusi, nes matai, žinai kažką esant savyje, ko nieks nežino. Gal net ir pati to dar tiksliai negali įvardinti. Tau gera tiesiog būti savyje. Su savimi. Mėgautis buvimu, nematomai pralekiančiu laiku. Užsimerkti ir protestuoti prieš pasaulį, kuris varginančiai reikalauja tavo dėmesio. Ar bandei važiuoti troleibusu/autobusu visą kelią užsimerkusi? Tik užuosdama ir girdėdama bendrakeleivius; nuspėti, kas atsisėdo šalia tavęs. Amžius, lytis, plaukai, rūbai. Iš garsų įsivaizduoti, kas dar važiuoja kartu su tavimi. Kokie vaizdai šmėkščioja pro langą. Užsimerkusi prieš aplinkinį chaosą. Bandydama būti stipri ir su šypsena susitvarkyti savo vidinį chaosą.

Akimirkų Gaudyklė - Jolanta Daubaraitė - tapybaAnt savo galvos užsidėjai žydinčių obelų šakelių vainiką. Ir paėmei vieną šakelę į ranką. Tai galėjo būti gegužės pabaiga. Tas sentimentalus metas, kai supranti, koks trapus gyvenimas, jaunystė. Pameni tą dieną, kai arti sustojai prie žydinčios obels ir tiesiog į ją žiūrėjai?.. Žiūrėjai tiek, kad net kažkoks graudulys apėmė… Tada supratai, kad tavo jaunystė laikina ir bandei prisiminti, ką ten rašė Salomėja Nėris eilėraščiuose (,,Mūsų dienos – kaip šventė,/Kaip žydėjimas vyšnios,-/Tad skubėkim gyventi,/Nes prabėgs – nebegrįš jos!“ ir dar ,,Manęs dar nebuvo -/Alyvos žydėjo–/Manęs nebebus jau,-/Jos vėlei žydės.“). Prisimeni ir tą R. Rakausko nuotrauką ,,Žydėjimas“. Žydinčiame sode stovi senolė su žydėjimo baltumo skarele, tarsi pati būtų obelis. Ir pasiutiškai sninga žiedlapiais. Tai vienintelė nuotrauka, kurią prisimeni iš mokyklinių lietuvių kalbos vadovėlių. Tai tiesa, kurią išmokai. Viskas labai laikina. Ir dėl to nepakartojamai gražu. Akimirkų Gaudyklė - Jolanta Daubaraitė - tapybaTavo smiliumi šliaužia sraigė. Ji šliaužia lėtai, bet užtikrintai, tarsi smilius rodytų kažkokį tikslą. ,,Skubėk lėtai“. ,,Viskam savas laikas“. Jau išmoksti, kad tai, kas atrodė amžinybė, tėra maža gyvenimo akimirka. Laiko tėkmė labai subjektyvi. Jau žinai, kad lėtai slenkančios nesėkmingos, pilkos dienos po kurio laiko atrodys tarsi akimirka. O laimingos dienos – tarsi sapnas.  Tavo vaikas, dabar esantis toks mažytis, užaugs ir taps trisdešimtmečiu vyru ar moterimi. Dabar atrodo tai taip nerealu, tolima, bet po trisdešimt metų žiūrėsi į savo vaiką ir galvosi ,,kaip greitai prabėgo laikas…“.

Sraigės kiaute sukasi gyvenimo ciklo spiralė – gyvenimas, mirtis ir atgimimas. Po gegužės greitai ateis vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris… Nieko naujo, bet kaskart naujai. Dar sako, kad sraigės kiautas simbolizuoja, jog namai yra visada drauge su tavimi, tavo širdyje. Galbūt ir dėl to tu užsimerkusi šypsaisi…

Akimirkų Gaudyklė - Jolanta Daubaraitė - tapyba Moteris ir laikas

Tapyta 2019 11 10 – 27

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s