Scenos Bandymai: saugi erdvė dalintis, klysti ir mokytis. Pokalbis su Justina Kaminskaite.

 

Turbūt nerasite kito tokio atviro renginio Vilniuje, kuris kas mėnesį apnuogintų žmonių širdis muzika bei eilėmis, taptų sceninio debiuto erdve ir būtų sklidinas įkvėpimo dalintis. Viso šito ir dar daugiau staigmenų galite rasti Scenos Bandymų atviro mikrofono vakaruose, kurie vyksta originalioje Miesto Laboratorijos erdvėje, Antakalnyje. Šį renginį atradau prieš dvejus metus. Pradžioje buvau tik klausytoja, vėliau dalyvė ir savanorė. Manęs neapleidžia jausmas, kad Scenos Bandymai buvo sukurti tokiems žmonėms, kaip aš – degantiems noru dalintis kūryba, bet ieškantiems saugios ir auginančios erdvės atsiskleisti. Taip pat ir tiems, kurie vertina tikrumą, bendrumo jausmą ir ieško įkvėpimo.

Scenos Bandymų (toliau trumpinsiu – SB) renginio sumanytoją ir organizatorę Justiną Kaminskaitę pakalbinti knietėjo nuo mano projekto ,,įkvepia“ pradžios. Pusantros valandos nuoširdus pokalbis virtuvėje apie SB atsiradimą ir prasmę, apie Justinos kūrybinius atradimus ir visų mūsų dalinimosi svarbą. O vėliau sekė fotografinis pasivaikščiojimas po Antakalnį su Justina ir jos gitara. Viskas sugulė į šį tekstą, kuris, tikėtina, pakirbins ir jūsų suturėtą norą pasidalinti ar pagaliau įgyvendinti idėją.

DSC_0053-173kmaz
Justina Kaminskaitė

Justinos muzikinis kelias ir kūrybiniai procesai: muzika ateina ir valant dulkes

Sąmoningas muzikinis Justinos kelias prasidėjo dar prieš mokyklą, kai tėvai nuvedė ją į muzikos mokyklėlę, po šios sekė muzikos mokykla. Pirmąją dainą parašė pirmoje klasėje, Mamos dienos proga. Pilna entuziazmo išmokė muzikos būrelio drauges ją atlikti ir visos pasirodė koncerte tėvams.

Justina pradėjo įrašinėti dainas nuo pirmo kurso, kai atrado dpoezijos.lt puslapį ir nusprendė norinti jame dalintis muzikine kūryba. Įkėlus vieną dainą viskas taip įsisuko, kad Justina netrukus atsidūrė Dpoezijos festivalyje ant scenos…

Muzika – buvo ir yra būdas Justinai suvirškinti gyvenimą. Laikas tarsi dingsta kuriant muziką. ,,Dažniausiai daina tiesiog ateina kaip visas paketas – su tekstu ir muzika. Daug valandų melodijos raitymo… Daugiausiai dainų atėjo tiesiog sėdint prie pianino ir plėšiant nuo širdies. Svarbiausias procesas kūryboje, kad kai reiktų, vartai atsidarytų ir per mane viskas lietųsi. Labai faina dalintis kūryba. Bet svarbiau nei dalinimasis yra leidimas per save.“

DSC_0060-171kmaz

Įkvėpimas atrodo yra čia pat. Dainos posmeliai ir teksto blokai ateina valant dulkes, važiuojant dviračiu ar prieš užmiegant. ,,Kai kada ateina pilnos dainos – trūkteli ir siūliuko ir va!“

Justina pastebi, kad per muziką ir dainas tarsi sau pasakoja, kaip gyventi ir kas bus toliau. Įdomu, kad kai kurias, prieš dešimt metų parašytas dainas, muzikantė suprato tik visai neseniai… ,,Dainos tarsi žinutė sau iš kažkokio lygmens, kuris kasdien nepasireiškia. Mintis kabo ore, jeigu vienas nepasakė, per kito burną išlys.“

,,Kai studijavau, daug laiko praleisdavau kabinete su pianinu išsipasakodama jam vaizdiniais ir metaforomis. Tuo metu tai būdavo turbūt vieninteliai pokalbiai, konstruktyvūs dialogai, kai pašnekovas mane suprasdavo…“

Smalsauju, ar Justina klausosi muzikos, skaito eiles ir randa įkvėpimo kitų kūryboje? O ji mane nustebina tuo, kad nesiklauso muzikos fone, nes ji ją blaško. Mergina prisimena, kaip 12/13 metų gavo pirmąjį kasečių grotuvą, per kurį klausydavosi F. Sinatros ir L. Minnelli, tad jų dainas mokėjo mintinai. Bet didesnę įtaką padarė džiazinio vokalo pamokos, kai reikėdavo atkartoti E. Fitzgerald dainavimą. Justina pastebi, kad jei imrovizuoja, jos dainavimas tampa kažkiek panašus į Ellos muzikinę kalbą.

Paauglystėje Justinai dainavimas ne itin sekėsi, buvo ,,didelės įtampos ir nevilties zona, bet tai vistiek buvo viena iš mano kalbų.“ Ji suprato, kad didelį balsą turėti yra viena, o paveikiai dainuoti yra kita. Bekalbėdamos abi nusprendėm, kad geriausias ir paveikiausias derinys, kai vienu metu dainuoja balsas ir širdis.

DSC_0111-147maz
dalintis kūryba

Dalinimasis daina, kaip kiaušinio perėjimas

Dalinantis daina, ji tarsi ,,naujai užgimsta per žmones, tampa atskiru nuo manęs organizmu ir tarpine membrana kitiems išgirsti atsakymus. Nesu šviesos nešėja… Dainą išritu kaip kiaušinį, paridenu jį į publiką ir jis procentaliai pasidalina į tiek kiaušinių, kiek yra žmonių. Kiekvienas ant jo atsisėda ir gali išsiperėti sau klausimą, atsakymą arba potyrį.“

Klausiu, kaip ji jaučia, kad daina reikia pasidalinti? O Justina prisipažįsta, kad yra ,,užcenzūravusi“ keletą dainų dėl per atviro teksto. Atsitikdavo ir taip, kad dainos, kėlusios abejonių dėl dalinimosi, tapdavo aplinkinių mėgstamiausiomis. Tad dabar Justina palieka spręsti klausytojams, kas jiems priimtina.

DSC_0180-129kmaz

Scenos Bandymų pradžia: tikslingas dirvos krapštymas

,,Scenos Bandymų idėją ir didžiulį įkvėpimą parsivežiau prieš trejus metus, kai vasarą 2016-aisiais, su teatro trupe dalyvavau festivalyje ir tada likau Glazge.“ Jame ypač gyva open mic (atviro mikrofono) tradicija. Justina atrado, kad netoli tos vietos kur gyveno, mažytėje kavinėje susirenka skirtingiausių lygių muzikuojantys ir visi švenčia. Ore tvyro palaikymo ,,ačiū, kad esi“ atmosfera. ,,Jokių grumtynių nei tarpusavyje, nei pačiam su savimi. Kažkas ateina, pagroja tris akordus, visi šaukia ,,oooojėėėė!“ ir nuoširdžiai džiaugiasi.“ Po to į sceną išeina profesionalas, kuris daro pertrauką nuo muzikinės karjeros, – ir vėl visi taip pat šiltai reaguoja.

Rudenį sugrįžusi į Vilnių pasakojo apie tuos jaukius vakarus Miesto Laboratorijos įkūrėjoms, dar tada, kai vyko Laboratorijos įsikūrimo darbai. ,,Man, matyt, pačiai trūko ir iš savęs pačios, ir iš aplinkos vertingumo pripažinimo nevertinant. Ne už pažymius, ne už natos aukštumą, teisingą poziciją, bet tiesiog dėl to, kad yra.“ Justina prisipažįsta, kad šio renginio pirminis tikslas nebuvo skatinti bendruomeniškumą. Ji tik norėjo atkurti tą terpę ir atmosferą, kurioje jai buvo taip gera tuos vakarus, po kurių jai kažkas tarsi atsirišo. Galiausiai Miesto Laboratorija pasiūlė savo erdvę ir tapo Scenos Bandymų namais. Ir bendruomenė ėmė kurtis savaime…

DSC_0182-128kmaz

Justina sako, jog su SB prasidėjo pirmosios pamokos, kurių ji nesitikėjo, kad teks išmokti… Pirmieji renginio metai buvo beveik nematomi, ji nesuprato, kodėl tokia gera idėja neprikviečia daugybės žmonių. O žmonės pirma nesuprato, kas tai tokio tie atviro mikrofono vakarai….

Pasak Justinos, tiesiogiai nepavyko atkurti to formato, kaip open mic vakarai Škotijoje, bet ji suprato, kad SB lietuviškoje dirvoje randa savo vietą ir ta forma natūraliai kito.

,,Iš pradžių susirinkdavo tik mano draugai ir pažįstami… Bet po to ėmiau pastebėti ir visiškai nepažįstamus žmones, kurie atėjo tik pasiklausyti. Ir tai buvo pirmieji ženklai, kad Scenos Bandymai įgauna pagreitį.“

Į organizavimą buvo įdėta daug ,,savamokslio ir neefektyvaus vargo“, bet vertėjo. Justina lygina visa tai su nepraartos žemės krapštymu – ,,pirma velėną kapsčiau. Tiktai aš viena žinojau, ką noriu pasodinti, nieks nesuprato, ką aš čia darau. Aplinkui viskas žemėse, aš purvina ir pavargusi. Ir tada ilgainiui prasikasiau iki derlingo sluoksnio ir atsirado kažkas su kastuvėliu, atsirado tų, kurie pasakė, kad pakapstys kartu su manim. Ir tas Scenos Bandymų daigelis buvo pradėtas laistyti…“ O dabar jau atrodo, kad SB yra įleidę šaknį, iš kurios maitinasi ir auga patys.

DSC_0558-51kmaz

Kaip svarbu turėti dalinimuisi palankią terpę

Smalsauju, kokią naudą sau Justina jaučia organizuodama Bandymus. ,,Man nauda yra jausmas, kad vyksta tai, kas turi vykti.“ Tačiau didžiausia nauda, matyt, atitenka dalyviams.  Pavyzdžiui, vienas dalyvis, kuris ,,gurmaniškai“ domėjosi klasikine muzika, po SB parašė, kad jam atsimerkė akys ir jis atrado, kad yra gilesnių ir svarbesnių dalykų už tą klasikinės muzikos kokybę, atlikimą ir virtuoziškumą. Tai – dainuojanti žmogaus širdis.

Kitas vaikinukas atėjo, puikiai padainavo, visiems labai patiko ir galiausiai jis prisipažino, kad pirmąkart gyvenime viešai dainuoja… Viena mergina tik SB prisipažino, kad tai yra jos dainos…. O dar vienas vaikinukas pasakė, kad turi namuose įrašų mikrostudiją, bet Bandymuose yra tik antras kartas, kai jis viešai išdrįsta pasirodyti… Ir tai tik keli pavyzdžiai, kas vyksta su renginio dalyviais.

Dažnai būsimi dalyviai ateina ,,pasiklausyti, patikrina atmosferą ir nusprendžia dalyvauti.“ Justina jaučiasi dėkinga galėdama stebėti procesą, kad kuriasi atmosfera padedanti žmonėms išdrįsti peržengti vidinį slenkstį.

Klausiu, o kodėl gi žmonės bijo pasidalinti kūryba? Justina svarsto, kad, matyt, nėra daug terpių savo kūryba dalintis. Trūksta kviečiančios dalintis ir kviečiančios klysti erdvės. Jai iš pavyzdžių atrodo, kad norint parodyti savo kūrybą, ji turi būti kažkuo užbaigta, kažkuo verta nešti lauk. Dažnai žmonės bijo dalintis, nes jiems baisi kritika. Jie bijo atverti širdį, nes į ją daug ko gali patekti. Galbūt žmonėms ,,nedrąsu užimti erdvę savo rankdarbiais“, nes jiems atrodo, kad nėra pakankamai geri pasirodyti. Taip pat žmonės nežino, ar verta jų kūryba dalintis išvis. Bet Justina skatina palikti kitiems spręsti, ar  eilėraščiai/ dainos verti dėmesio. 

Justina prisimena, kad prieš daugiau nei dešimt metų paleidusi pirmąsias savo dainas, jautė savistabdą. Ir tai, kas labiausiai ,,žudė“ muziką, buvo mintis, kad ji turi KAŽKĄ iš jos padaryti. Iš tos minties išlaisvino mintis, kad ,,svarbiausia yra kurti ir nėra esminis dalykas su kiek žmonių pasidalinsiu.“ Taip išorinėms formos ir patariančiųjų įsitikinimams užgožti šaltinį, kuris iš Justinos veržėsi, tapo žymiai sunkiau.

[Aš dar priduriu prie Justinos žodžių, kad kai sėdi namuose su savo muzika, gali sau visko prisigalvoti… Kad esi didis menininkas ar visiškas niekis. Jei drasko abejonės, turi išeiti į žmones su visomis baimėmis, tiesiog išeiti ir pažiūrėti, ar verta, ar tau išvis patinka būti scenoje. Pasižiūrėti, kaip žmonės iš viso reaguoja į tavo kūrybą.]

,,Scenos Bandymuose yra daug pasitikėjimo kitais, kad jie manęs nevertins už kažką, bet džiaugsis, kad aš tiesiog išėjau. Ir svarbu žinoti, kad jei juoksis, tai kartu su manimi, o ne iš manęs.“

[Čia vėl aš paantrinu, apibendrindama savo pasirodymų SB scenoje patirtis. Nemažai sykių pasirodymuose esu suklydusi, bet viską arba nuleisdavau tinkamais juokais, arba toliau tęsdavau pasirodymą, sulaukdama šilto klausytojų palaikymo. Taip, viešai suklysti yra gėda, bet tai taip pat mane ir išaugino… Ypač su tokiu palaikymu, kaip Scenos Bandymuose.]

Justina SB pamatė, kokia svarbi pirmenybė tam, kas eina iš vidaus. Ji žavisi ta žmonių drąsa dainuoti iš širdies, tada ir balsas pasiveja. ,,Gali būti didesnis už savo blokus tik tada, kai eini iš savo esminių dalių ir kai dainuoji, kuri ne tik sau, ne tam, kad pasiimtum dėmesį, ar užsižymėtum, kad aš galiu, bet kai tikrai pajungi tą dalinimąsi.“

Abi sutikome, kad šis laikmetis serga perfekcionizmu. Arba labai gerai, arba nieko. Tad patirti, kad viskas gerai ir suklysti yra svarbu. Suklysti scenoje, pasaulis nesugriūna, išmoksti pamoką. Po to ir gyvenime yra ne taip baisu suklysti ar būti netobulam. Čia nebelieka saviplakai vietos, bet tu atsiėmi atsakomybę už klaidą ir taisai ją vietoje. Čia pat išsisuki, kaip gali geriausiai.

,,Netobulumas nėra darymas bet kaip. Netobulumo grožis yra ant ribos – geriausiai, kaip galiu, na, bet ne geriausiai, kaip įmanoma. Gimsta grožio, palengvėjimo pajauta, gyvybė srūva tuomet, kai esi ant ribos geriausiai sau įmanomo, tačiau yra nepasiekiamas subjektyvus tobulumas.“

DSC_0129-141maz

Bendruomenė, giminės balius ir snaudžiantis slibinas

,,Bandymus padaro ne tik klausytojai. Yra siuntėjai ir priėmėjai. Klausytojai yra lygiaverčiai proceso dalyviai su tais, kurie scenoje.“

,,Klausytojai savo priėmimu ar nepriėmimu gali pasidaryti sau labai gerą vakarą iš kuklaus atlikėjo ir pasidaryti labai prastą iš labai gero atlikėjo.“

Scenos Bandymų pradžioje buvo taikytasi į Antakalnio bendruomenę, bet galiausiai bendruomenė susidarė ,,ne geografiškai, o kažkokiu kitu pjūviu, pagal vertybes, pagal širdies gyventojus.“

,,Už ką labai gerbiu Scenos Bandymų dalyvius ir kas buvo nuostaba, kad žmonės ateina nuoširdžiai pasiruošę, nors tai tik Scenos Bandymų bendruomenės susitikimas.“ Ir jie daro viską geriausiai kaip gali.

DSC_0247-107kmaz

Su Justina nutarėme, kad yra sveikas virusas būti atviram. Pašnekovė perfrazuoja mintį iš skaitytos knygos apie nuolankumą, kad nuolankumas yra pripažinti, jog man yra duotas gebėjimas, jam nusilenkti ir eiti jį vystyti, net jei pavyks išvystyti tik per nago juodymą…

,,Visiems yra duota, visi mes esame gelminiai padarai ir turime bendrą šaknį, ten kur žodžiai jau neįvardija. Ar žmogus kuria, ar nekuria skirtumas yra tik tame luobe, aplipime. Kuo žmogus labiau valosi, tuo labiau susivokia savyje, pasaulyje. Jam natūraliai kyla noras čiulbėti. Darbais, paveikslais, kepiniais, sulopytomis kojinėmis.“

Yra žmonių, kurie pradėjo muzikinį kelią pasibandę SB. Taip pat čia gimsta ir kolaboraciniai muzikiniai dalykai, žmonės susitinka vienas kitą.

Justina juokauja, kad ,,Scenos Bandymai yra tarsi giminės balius, tik, kad giminės dar vieni kitų nepažįsta.“

– …Žmonėms reikia tavo atvirumo scenoje. Tu esi tarsi jų vidinis balsas..,- pasidarau išvadą.

– Taip taip! Tai kas individualu, kartu yra ir labai universalu,- atitaria Justina.- Yra stiprus balsas, kuris gali garsiai rėkti, o yra stiprus vidumi. Stiprus kalbėjimas…

– Bet pirmiausiai turi save išgirsti… Kūryboje kuo giliau kasi, tuo baisiau. Kartu atrandi savyje tokių lobių, kurių gal taip ir neatrastum. Bet yra kasimo giliau pavojus, dauguma bijo kas ten…

– …juk ten galbūt slibinas ant lobių snaudžia!,- taikliai pratęsia Justina.- Tai šiuo atveju Sсenos Bandymai yra saugi erdvė susitikti su tuo slibinu. Nebūtina jį nudobti, svarbiau gal net jį prisijaukinti…

DSC_0282-97maz

Nutariame, kad visiems ir nereikia scenos.

– Scena yra mažytė kruopelytė iš to, kaip galima švęsti gyvenimą. Ir muzikos klausymasis yra tik vienas iš būdų ja mėgautis. Aš labai didžiulę pagarbą jaučiu ,,nematomoms“ moterims ir vyrams, kurie visas jėgas atidavė tiesiog gyventi savo gyvenimą. Yra žmonės, kurie ne karto neišėjo į sceną, neparašė knygos, nemoka kalbų, bet tiesiog nugyvena švarų, sveiką gyvenimą. Jiems siunčiu didžiausius linkėjimus,- palinki Justina.

– Gal tai mūsų artimieji, kurie savo buvimu duoda pagrindą atsiskleisti, paskatinimą..- svarstau.

– Esame savo informacinio lauko nešėjai. Tarp mano pažįstamų yra poetų, bet jų poezija yra gyvenimas. Tame, kaip jie klausosi. Žmonės, kurių širdys dainuoja, bet ne per burną. Tikroji gyvenimo kūryba juk nėra blizgučiais apkabintas šaldytuvas. Tai yra kurti savo gyvenimą, daryti sprendimus.

Justina turi viziją, kad SB išvis nebereiktų… ,,Ne dėl to, kad nuo jų pavargstu, bet, kad žmonės po jų išsineštų laisvę: žiūrėkit, aš parašiau dainą, žiūrėkit, aš parašiau dvejų eilučių eilėraštį. Kad užsisuktų dalinimosi kultūra su savo šeimynykščiais, giminės baliuose ar per sekmadienio pietus. Toliau fantazuojant – vaikai užaugtų žinodami, kad natūralu žmogui yra užrašyti savo pajautas (nesvarbu, ar tai susilauks laurų, ar ne). Ir išgirsti savo tėčio ir mamos pajautas.“ Juk kurti ir dalintis reikalinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

Nesibaigiančios pamokos

Justina prisipažįsta, kad jai iki SB dalyvių drąsos ir laisvumo toli… ,,Reikėjo šiemet nusibelsti iki Helsinkio ir sudalyvauti performansų vakare, kad tikrai patirčiau tai, kad nieks nemirė, jog aš netobulą darbą išnešiau į sceną…“

Man patinka, kaip Justina prisipažįsta, jog Scenos Bandymai jai duoda progą ilgu šaukštu kažką pakabinti ir kartu mokina kitų šaukštus priimti (kaip toje istorijoje apie žmones su ilgais šaukštais rojuje ir pragare).

,,Iki tol mano muzika badmiriavo, nes daug laiko prašvaisčiau įtampoje, kad reikia kažką daryti iš muzikos. Kuo daugiau atsiduodu savieigai ir ką galiu sukurti kitiems, tuo daugiau mane pačią iš stalčių ištraukia.“

DSC_0363-78kmaz

SB Justiną mokina lyderystės ir duoda praktiškai ją patirti. ,,Lyderystė yra apie tai, kad net jeigu aš, atrodo, kiek įmanoma kitiems delegavau darbus, tai vistiek turiu būti pasiruošusi, bet kada paimti bet kurį plaktuką. Ar aš, ar kitas žmogus tokioje pozicijoje dėl to ir vaikšto laisvomis rankomis tam, kad visada būtų pasiruošęs gaudyti galus. Taip išeina, kad darbus turiu deleguoti ne tam, kad man lengviau būtų, o vardan bendro reikalo.“ Linksiu galvą, nes iš užkulisių žinau, kaip Justina tvarkosi su kaskart nenuspėjamais Scenos Bandymais. Ir palyginu ją su Bandymų mama. Chaotiškoje, bet fantastiškoje šeimoje 🙂

Pabaigai, darkart pasidžiaugiu, kad Justina įgyvendino Sсenos Bandymų idėją. ,,Faina, kai idėja įgyvendinama. Idėja ateina ir pati pareikalauja visko, ko jai reikia. Jokia idėja, kurią viena bandžiau įgyvendinti neveikė taip, kaip Scenos Bandymai, kurie kaip užkratas mane apėmė, negalėjau nekalbėti apie juos, negalėjau nedaryti…“

***

Hm, tikiuosi, sukirbėjo noras atskuosti į artimiausią Scenos Bandymų renginį? 🙂 Ištraukti kūrybą iš stalčių? Pašnipinėti prieš būsimą sudalyvavimą? Pasmalsauti, kaip atrodo dainuojanti žmogaus širdis? Tiesiog pabūti jaukiame bendruomeniškumo jausme?

Artimiausių renginių ir kitos informacijos apie Scenos Bandymus ieškokite čia >>

O štai čia galite pasiklausyti Justinos Kaminskaitės kūrybos >>

 

Tekstas ir nuotraukos/ ausys ir akys: Jolanta Daubaraitė/ Akimirkų Gaudyklė

Daugiau projekto ,,įkvepia“ straipsnių >>

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s